Aš Julibu.
Esu mišrūnė. Mano tėvas žydas, mama lietuvė. Pagal žydus niekaip ne žydė. Pagal lietuvius – nelabai lietuvė. Aš save priskiriu visiems, o kartu niekam. Viską niekame ir nieko viskame praktikuoju per jogą ir budistinę meditaciją. Aš save vadinu Julibu.
Julibu – mano naujadaras, jį sukurpiau iš neologizmo Jubu. Jubu – tai žydas budistas (Jewish Buddhist). Julibu – žydas, lietuvis, budistas. Aš esu žydė lietuvė, kuri praktikuoja budistinę meditaciją.
Mano mergautinė pavardė Molčadskytė. Salomėjos Nėries mokykloje tėvavardžiu nevadino ir tai man padėjo (gal reikia sakyti sutrukdė?) negalvoti apie tai, kas esu.
Aš augau tabula rasa. Iki 12 metų nežinojau, kad tėtis, kurį vadinau Papa, yra žydas. O kaip galėjau žinoti, jei mama jį šaukė Janeku? Nežinojimo nekaltybę praradau, kai sumaniau Papą pasveikinti su Joninėmis. Būtent tuomet sužinojau – tėčio vardas Abramas. Ir apie tai geriau niekam nesakyti.
Papa nemėgo kalbėti apie žydiškumą. Jis buvo mokslininkas, ne komunistas. KGB akylai stebėjo, kad žydas mokslininkas kaip rami avelė ganytųsi sovietų lankose ir toliau Demokratinės Vokietijos nosies nekištų. Papa nesiskundė. Jis džiaugėsi, kad turi įdomų, gerai apmokamą darbą. O visų svarbiausia – savo šeimą. Aš, sesė Olga, mūsų mama, tėčio žmona Aldona – mes buvome jo gyvenimo didžioji meilė.
Meile Papa gesino kaltę be kaltės, jog liko gyvas, jo tėvai ir brolis, visi giminės nužudyti Paneriuose.
Panerius aš pirmą kartą aplankiau tik po Papos mirties. Simboliška, kad tuo metu buvau nėščia savo trečiuoju, kuriuo pastojau praėjus vos dviem savaitėms po Papos išėjimo.
Ne, aš Lietuvoje nebuvau engiama kaip žydė. Niekad neėmiau į galvą komentarų „kokia gera mergaitė, tik gaila žydė.“ Bet buvo skaudu, kai pirmoji meilė pasakė, kad manęs niekada neves, nes esu žydė.
Savo gyvenimo mokytoju vadinu žurnalistikos katedros vedėją, kuris sakė – „žydelka pas mane nesimokys.“ Bet aš, pusžydelka, visgi įstojau, nepabūgau grasinimų, kad mane išsiųs į Birobidžaną.
Aš didžiuojuosi, kad esu maišyta. Tai privilegija. Be to esu baltaodė, strazdanota, plius moteris. Moteriai nereikia tarnauti kariuomenėje. Būdama baltaodė nekliudau rasistų dėmesio. Amžius visus be išimties pažymi pigmento dėmėmis ir tai yra gerai – strazdanos daugiau neerzina.
Esu nekrikštyta. Bat mitzvos neturėjau. Mane auklėjo tikra ateiste. Šiandien mes švenčiame Kalėdas ir Roš-a-Šana, Vėlykas ir Pesah. Aš stengiuosi nieko neišduoti, o kartu nesureikšminti. Intuityviai pasirinkau vidurio kelią. Pats gyvenimas mane atvedė į jogą ir panardino į meditacijas.
Tikrai nesu išskirtinė. Statistiškai 30 procentų vakariečių budistų yra žydų kilmės. Didžioji dauguma žinomiausių vakarų budistų – žydai. Antisemitai absoliučiai teisūs – „žydai visur.“
Rimtas persergėjimas judofobams ir budizmo gerbėjams: kas trečias budistas gali būti žydas.
Nesididžiuok ir nesidžiauk, jei pats nesi. O tai nukeliausi į Nepalą ir pasirodys, kad tavo guru yra semitas, kaip anekdote:
„Senyvo amžiaus žydė išvyksta ieškoti garsaus guru budistų vienuolyne Nepale. Ji prašo vienuolyno lamos audiencijos su guru. Lama nenoriai sutinka ir primena, jog guru davė tylos įžadus. Sutaria, kad moteris ištars ne daugiau 7 žodžių. Moteris nusilenkia guru sakydama: „Jacobai, atsimerk, tavo mama čia. Laikas namo!”
Kuo budizmas gundo žydus?
Dėl visko kalta besąlygiška meilė.
Budizmas yra vienintelė religija, kuri atvira visiems. Jis kaip pilietybė, kurią visada gausi, jei tik paprašysi. Budizmas nepareikalaus išsižadėti savo tikėjimo, jei nori mokytis budistinių meditacijų. Kiekvienas žydas, musulmonas, katalikas, pravoslavas... ateistas ar agnostikas gali praktikuoti budizmą.
Tapti Jubu (terminą 1994 m. išpopuliarino bestselerio „Žydas ir Lotosas“ autorius Rodger Kamenetz) labai paprasta – reikia gimti žydu ir praktikuoti Budos mokymus.
Įsišaknyk „žydų šaknimis“, skrisk „budistų sparnais“ (cituoju amerikietį Marc Liebermann).
Antroji priežastis, kodėl vakariečius žydus traukia budizmas – tai šios filosofijos atvirumas mokslui. Budistinės kultūros šerdis – individualus pažinimas, nuolatinis mokymasis, mokslinis pagrindimas. Minčių ir emocijų valdymas, jų prigimties suvokimas. Ne dėl gyvenimo vėliau, bet vardan laimės čia ir dabar. Ne ateistai ar agnostikai, pats Dalai Lama inicijavo Amerikoje mokslinę bedruomenę „Protas ir gyvenimas“, tiriančią, kaip meditacijos veikia smegenis.
Štai 11 priežasčių, kodėl budizmas toks patrauklus žydams:
Budizmas laisvas nuo dogmų, atviras visiems – tikintiems, agnostikams ir ateistams. Budizmas nekelia reikalavimų. Tau nebūtina išeiti iš savo tikėjimo burbulo – gali likti jame ir praktikuoti budizmą.
Budizmas laisvas nuo formalumų. Niekas nelieps laikyti budizmo filosofijos egzamino, jei užsimanysi praktikuoti budizmą.
Lyginant su kitomis religijomis, budizmas yra labai „sužmogintas.“ Ne be reikalo jį kiti vadina labiau filosofija ar psichologinės saviugdos metodika nei religija. Budizmas kur kas suprantamesnis tiems, kuriuos auklėjo ne Mozės, o Froido dvasia.
Budizmas nereikalauja keisti įpročių – dengti plaukų, rengtis ilgais sijonais, kelnėmis ar mantijomis. Budizmas nereikalauja keisti valgymo įpročių, atsisakyti turto ar socialinio gyvenimo.
Galima nežinoti Pali, Sanskrito, Tibetiečių, Kinų ar Japonų kalbų – tai nėra kliūtis praktikuoti budizmo. Tuo tarpu Judaizmas be hebrajų panašus į beigelį be įdaro.
Vakariečiui budistui niekas neliepia, nekursto važiuoti gyventi į Japoniją, Korėją ar Pietų Aziją. Judaizmo praktikas, kuris nenori gyventi Izraelyje, sąmoningai ar nesąmoningai jaučia kaltę. Jo nuolat klausia, kodėl neemigruoja.
Budizmas yra tikėjimo atsvara. Daugeliui žydų tikėjimas Dievu mirė Auschwitze.
Budizmas yra saugus. Skirtingai nuo katalikų, protestantų ir musulmonų, budistai niekad nežudė, nepersekiojo, neengė žydų. Nereikalavo išsižadėti savo tikėjimo.
Budizmas moksliškai įrodo, kad meditacija, savęs pažinimas padeda suvokti gyvenimą, atskirti tiesą ir iliuzijas. Judaizmas ir kitos religijos reikalauja, kad religinės tiesos būtų neginčijamos, besąlygiškai priimamos aklu tikėjimu.
Žydai iš prigimties yra progresyvūs, žingeidūs ir maištingi. Judaizmas perkrautas suvaržymų ir ritualų, ir tai gali trukdyti individualumo ir dvasingumo paieškoms. Budizmo mokymai kur kas liberalesni.
Budizmas teigia, kad budistu save gali vadinti kiekvienas, kuris pripažįsta keturias tauriąsias tiesas: pirmoji – gyvenime daug kančios, antroji – kančios priežastis – tai prisirišimas prie teigiamų emocijų ir šalinimasis neigiamų, trečioji – gyventi galima be kančios, ketvirtoji, nušvitimas – tai kelias, padedantis nugalėti kančią, šiuo keliu gali eiti kiekvienas.
Kas geriau, nei žydai gali suprasti ir priimti gyvenimo kančios tiesą?
Judaizmas sako: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Daugelis žmonių nemoka savęs mylėti ir apskritai nesupranta, kas ta meilė yra. Ją painioja su prisirišimu, priklausomybe, saugumo poreikiu, troškimu savintis. Praktikuodami budistinę meditaciją, mes tampame atviresni ir labiau suvokiame besąlygiškos meilės esmę.
Toros humaniškumas, bendrystės skatinimas, išmintis ir atjauta praplečia budizmo praktiką, padeda ją integruoti į kasdienybę. Judaizmas moko praktikuoti atjautą šeimoje, versle, partnerystėje, santykiuose. Tačiau perspėja, kad nevalia garbinti svetimų stabų, prisirišti prie jokių guru.
Budizmo ir judėjų praktikose daugybė pinklių. Norėdami jų išvengti, pirmiausia turime žinoti, kad jos egzistuoja. Senasis rabinas Baer sakė: „Neįmanoma žmogui patarti, kokiu keliu eiti. Kiekvienas turi eiti ten, kur jį traukia. Būti su tais, kuo save tapatina ir jį daro geresniu. Vieni tarnauja Dievui mokydami ir mokydamiesi, kiti melsdamiesi, treti badaudami, ketvirti valgydami. Kiekvienas turi susivokti, koks kelias jam labiau priimtinas ir eiti šiuo keliu pasišvęsdamas.“
Daugelis žydų pradeda dvasingumo paieškas su Budos mokymais, o vėliau grįžta prie Judaizmo. Tvirtina, kad Budizmas padėjo geriau suvokti Toros išmintį ir gilumą. Per pastaruosius trisdešimt metų Budizmas neįtikėtinai evoliucionavo. Gal būtent todėl tai, kas šiandien vakaruose vadinama budizmu, iš tiesų yra labiau žydiška nei budistiška?
Aš praktikuoju budizmą, bet nepamirštu savo šaknų – esu žydė ir esu lietuvė. Budistinė filosofija ir meditacijos man padeda neprisirišti prie savo minčių ir emocijų, nepasiduoti liūdesiui, nesureikšminti sėkmės. Kaip sakė hindu išminčius Ramana Maharishi: „Tegu ateina, kas ateina. Tegu išeina, kas išeina. Stebėkime, kas lieka.“
Iš žydiško budizmo humoro:
Jei nėra jokio „aš“, tai kieno šis radikulitas?
Tūkstančio žingsnelių kelionė kartais prasideda nuo vieno Oy Vey.
Įkvėpk. Iškvėpk. Įkvėpk. Iškvėpk. Sulaikyk kvėpavimą ir pažiūrėsim, kaip greitai nurims tavo dvasingumo paieškos.
Stebėk kūno pojūčius ir nepamiršk, kad ne kiekvienas kūno pojūtis yra nepagydamos ligos simptomas.
Susitaikyk, kad nesėkmė yra palaima. Niekam nelinkėk puikios sveikatos ir gyvenimo be problemų. Tačiau apie ką tuomet kalbėsi?
Būk čia ir dabar. Kitur būsi vėliau. Negi taip sunku suprasti?
Comments