Kada žydai apsigyveno Dauguose, tiksliai nežinoma. Sprendžiant iš gyventojų surašymo (revizijos) dokumentų, 1662 m. iš 217 žmonių čia gyveno ir 11 žydų. Nuo pat žydų įsikūrimo Dauguose Pilaitės saloje veikė žydų kapinės.
1914 m. miestelyje jau gyveno 110 žydų šeimų (žydai sudarė apie 60 proc. miestelio gyventojų). Pirmojo pasaulinio karo metais Dauguose rado prieglobstį nemažai žydų pabėgėlių iš Vilniaus. Tai atsispindėjo ir Daugų kultūriniame gyvenime, nes atsikėlę žydai įsteigė biblioteką, įkūrė Tarbuto mokyklą, kurioje tarpukariu mokėsi 75 vaikai. Mokykloje hebrajų kalbos mokė poetas Izraelis Ma-Jafitas (Yisrael Mah-Yafit (1897-1930), jo „Humoro pasakos“ Kaune išleistos jau po mirties, 1931 m.
Tarbut mokyklų tinklas („tarbut“ hebrajiškai reiškia „kultūra“) buvo stipriausia modernaus švietimo organizacija rytų Europoje. Pagrindinė Tarbut sistemos idėja – vaiko intelektualinio, moralinio ir estetinio potencialo puoselėjimas per muziką piešimą ar fizinį lavinimą.
1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Daugų valsčiuje gyveno 363 žydai. Turgaus diena buvo trečiadienis, žydams priklausė aštuonios kepyklos, dvi mėsinės, malūnas, dvi lentpjūvės, veikė žydų bankas. Dauguma miestelio žydų vertėsi prekyba (jiems priklausė 27 smulkios krautuvės (iš 30-ies),, amatais, žvejyba, laikė karčiamas, pavyzdžiui, Maušo Peskino karčiama buvo pietinėje Daugų miestelio dalyje.
1925 m. miestelyje įvyko didelis gaisras. Sudegė paštas, policijos nuovada, ugniagesių barakas, žydų krautuvės, sinagoga. Gaisras sunaikino centrinės Vytauto gatvės abiejų pusių visas sodybas ir teliko sveiki tik miesto pakraščiai. Buvo kalbama, kad apdegusių žydiškų knygų skiautės pavėjui lėkė toli link Butrimonių. 1928 m. buvo parengtas projektas (autorius – žinomas tarpukario inžinierius architektas Jonas Salenekas) ir gana greitai pastatyta jau mūrinė sinagoga (finansiškai padėjo 1914 m. įsikūręs Amerikos žydų komitetas, American Jewish Joint Distribution Committee).
1941 m. liepos 26 d. duomenimis, Daugų miestelyje gyveno 418 žydų (iš jų 55 vaikai iki 6 metų). 1941 m. rugpjūčio antrojoje pusėje arba rugsėjo pradžioje vietiniai policininkai ir baltaraiščiai miestelio žydus išvarė į Alytų. Ten Daugų žydai buvo sušaudyti kartu su Alytaus miesto ir kitų valsčių žydais. Žuvo ir paskutinis Daugų rabinas, kretingiškis Nochumas Sheras, kuriam pagerbti ant pastato pakabinta memorialinė lentelė su užrašu „Iki 1941-06-22 buvusi sinagoga, kuriai vadovavo žinomas Lietuvos žydų rabinas Nochumas Šeras” . Dabar buvusią bendruomenę mini tik sinagogos pastatas ir žydų senosios kapinės, kurios 1980 m. buvo uždarytos, nors anot senųjų miestelio gyventojų, paskutinis žydas jose palaidotas 1982 m. Sovietmečiu čia buvo įrengtos sveikatingumo trasos ir poilsio zonos, Atgimimo laikais 1,8 ha plotą užimančios kapinės buvo sutvarkytos, antkapiai atstatyti.
Sovietmečiu Daugų sinagogos pastatas buvo gerokai nusiaubtas, apgriautas. 1955 metais jis buvo perstatytas, aplipdytas masyviais priestatais ir jame įsikūrė kultūros namai, kino salė su įėjimu nuo centrinės Vytauto gatvės pusės. Vietoje puošnių gotikinio stiliaus langų atsirado stiklo blokeliai, o raudonų plytų mūrą su dekoratyviais elementais paslėpė pilkas tinkas. Greta sinagogos gyvenanti daugietė pasakojo jos jaunystės laikais čia buvo rengiami šokių vakarėliai, diskotekos.
Apie pastatą sklido įvairių gandų – esą čia vaidenasi. Astos Baranauskienės sudarytoje knygelėje „Vaiduokliai pasirodo vidurnaktį (tikros istorijos, faktai, gyvi liudininkai)“, išleistoje 2003 m. Šiauliuose, yra surinkti žmonių liudijimai apie vadinamąjį „Daugų vaiduoklį“.
Vienas iš liudininkų 1966 m. vasarą nakvoję sinagogos pastate įsikūrusiuose kultūros namuose prisimena: „Jau buvau beužmingąs, kai staiga išgirdau aiškius žingsnius. Kažkas artėjo prie mano miegamojo durų. Man iš karto visi miegai išlakstė. Puikiai žinojau, kad tokiu laiku pastate neturėjo nieko būti. Lauko duris buvau užrakinęs iš vidaus, todėl iš lauko į pastatą irgi negalėjo niekas įeiti. Netrukus žingsniai nutilo, ir aplinkui vėl įsiviešpatavo mirtina tyla. Staiga mano kūną nukrėtė keistas drebulys, tarytum pro mane būtų praėjęs šalto vėjo gūsis. Ir tą pačią akimirką išvydau vaizdą, kurio nepamiršiu visą savo likusį gyvenimą. Prieš mane stovėjo švytintis siluetas. Siluetas buvo ryškus ir aiškus, ir aš gerai jį mačiau. Tai buvo senyvas gal 60-70 metų vyras, didžiule vešlia barzda, su skrybėle ant galvos, dėvėjo ilgą apsiaustą. Kaip jau minėjau, jis visas švytėjo, lyg būtų fosforinis. Dabar negaliu tiksliai pasakyti, kiek laiko jį stebėjau. Manau, kokias 7-10 sekundžių. Apimtas nežmoniško siaubo pusnuogis pašokau iš lovos ir išbėgau iš kambario“.
Švytintį siluetą seno, į kuprą susimetusio žmogaus su didelę barzda, skrybėle ir ilgu apsiaustu 1970 m. sakė mačiusi viena Daugų gyventoja, kuri tuomet būdama paauglė, su dešimties vaikų grupe su vadove, iki gilaus vakaro buvo užtrukusi kultūros namuose.
Yra 1986 m. liudijimas su vadinamuoju „Daugų vaiduokliu“ susidūrusios tuomet jaunos specialistės, tik baigusios Kauno muzikos konservatoriją, gavusios paskyrimą dirbti Dauguose ir apgyvendintos kultūros namuose. Kelis kartus naktį išgirdusi sunkius, tarsi senyvo žmogaus žingsnius ir varstomų durų garsą, mergina pabėgo iš kultūros namų ir išnuomojo kambarėlį kaimynystėje. Nors dėl panašių dalykų iš kultūros namų išsikėlė ir tuomet kultūros namams vadovavęs direktorius su žmona, dalis Daugų gyventojų netikėjo (ir dabar netiki), kad buvusiame sinagogos pastate vaidenasi. Beje, sinagogos pastatas prieš pora metų privatizuotas, bet kol kas nesimato, kad būtų tvarkomas.
Dauguose gyvuojantis kultūros klubas „Kitaip“ pristatė įspūdingą daugiškio Arno Dubros darbą – Daugų miesto žydų sinagogos 3D rekonstrukciją. https://www.facebook.com/watch/?v=3863847490342187
Čia galima pamatyti, koks buvo istorinis pastatas nuo pastatymo iki sinagogos suniokojimo pokario metais ir pertvarkymo į Daugų kultūros namus sovietmečiu. Sinagoga įtraukta į turistinį pažintinį maršrutą po Daugus, kurį išbandyti gali kiekvienas, parsisiuntęs „Gatvės gyvos“ išmaniąją programėlę.
Commentaires