Šių metų vasario 2 dieną sukanka lygiai 120 metų, kai gimė pasaulinio garso smuikininkas, virtuozas Jaša Heifecas (Jasha Heifetz), neretai vadinamas “smuiko karaliumi”.
Legendinis smuikininkas gimė Vilniuje, name dabartinėje Maironio gatvėje. Jį drąsiai galima vadinti vienu labiausiai pasaulyje išgarsėjusiu litvaku.
Augo J.Heifecas neturtingoje žydų šeimoje. Tėvas, savamokslis smuikininkas, nuo trejų metų mokė sūnų muzikuoti. 1905 m. J. Heifecas buvo priimtas į Vilniuje veikusią Imperatoriškosios rusų muzikos draugijos mokyklą, iš karto į trečią klasę, nes, kaip rašė vienas pirmųjų J.Heifeco mokytojų, vilnietis kompozitorius Konstantinas Galkauskas, jis buvo „dviem galvom aukštesnis už visus kitus mokinius teorijos, harmonijos ir solfedžio klasėje“.
Pirmasis didelis viešas J. Heifeco pasirodymas įvyko Kaune, kur jis 1909 metų gegužės 2 d. (kaip tik tais metais buvo užbaigta muzikos mokykla) griežė labdaringame koncerte. Spauda rašė: „mažametis smuikininkas Heifecas sukėlė tikrą furorą. Jam tik aštuoneri; tai nuo žemės vos matomas, neseniai pradėjęs kalbėti vaikas, o jau drąsiai išeina į sceną ir griežia Mendelsono koncertą, Sarasatės fantaziją „Faustas“. Ir kaip griežia! Stryko štrichas drąsus, mažas strykas teisingai išdėstomas, atlikimas toks muzikalus, jog malonu klausytis. Publika žavėjosi talentingu berniuku ir tik skėsčiojo rankomis, iš kur toks fenomenas atsirado“.
1910 m. šeima išvyko į Peterburgą ir daugiau į Vilnių nebegrįžo. Nuo 1910 m. devynmetis J. Heifecas pradėjo mokytis Sankt Peterburgo konservatorijoje pas legendinį pedagogą L.Auerį. Būdamas vienuolikos, koncertavo Vokietijoje, Austrijoje, Skandinavijos šalyse. 1917 m. išvyko gyventi į JAV. 1925 m. gavo Amerikos pilietybę ir gyveno savo viloje netoli Los Andželo ir su dideliu pasisekimu koncertavo visame pasaulyje. 1934 m. gastroliavo Maskvoje ir tuometiniame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Nuo 1959 m. dėstė Kalifornijos universitete Los Andžele. 1973 m. dėl susilpnėjusios sveikatos nustojo koncertuoti. Mirė 1987 m. gruodžio 10 d. Los Andžele.
Dar devintajame XX a. dešimtmetyje J. Heifeco atminimo įamžinimu aktyviai rūpinosi dirigentas (ir, beje, smuikininkas), profesorius Saulius Sondeckis. Kai 1987 m. buvo ketinta nugriauti Maironio gatvės 27-ąjį namą, profesorius pasiekė, kad šis vandalizmo aktas nebūtų įvykdytas ir namas išsaugotas. Apie šį įvykį sužinojęs dienraščio „The New York Times“ korespondentas Maskvoje Philipas Taubmanas tuomet specialiai atvažiavo į Vilnių, susitiko su S. Sondeckiu, nufotografavo jį bei jo išgelbėtą istorinį pastatą, o nuotrauką ir gražų straipsnį paskelbė savo dienraštyje (Philip Taubman, „In Lithuania Too. Nationalism Surges“, – The New York Times, 1988 m. liepos 23 d.). Tuomet, Atgimimo aušroje, šią žinią tuoj pat plačiai išplatino ir lietuvių išeivijos spauda – straipsnį ir nuotrauką iš „The New York Times“ perspausdino „Draugas“, Čikagoje leidžiamas „Laisvojo pasaulio lietuvių dienraštis“ (Philip Taubman, „Lietuvoje gyviesiems nevalia tylėti. Lietuviai susirūpinę savo kultūros išlaikymu“. – Draugas, 1988 m. liepos 28 d.).
Maestro S. Sondeckis, bandydamas išjudinti J. Heifetzo įamžinimo reikalą, jau Nepriklausomybės metais rašė: „Didžiųjų žmonių pėdsakai, jų asmenybės aura iškelia ir tas vietas, kurios susijusios su šių asmenybių veikla, biografija. Nors žavimės Zalcburgo senamiesčiu, vis dėlto Zalcburgas – visų pirma V. A. Mocarto miestas. Kad ir kokia nuostabi būtų Genujos apylinkių gamta, kiekvienas muzikas žino – visų pirma tai N. Paganinio miestas. O Vilnius? Vilniuje XX a. pradžioje gimė ir buvo pastebėtas smuikininko genijus, vėliau tapęs pasaulio, žmonijos nuosavybe. Vilniuje gimė Jaša Heifecas! … Maironio gatvės 27-ajame name prabėgo smuikininko vaikystė... Norisi tikėti, kad ateityje J. Heifeco atminimas Vilniuje puoselės tradicijas, kurios išaukštins Lietuvos sostinę kaip vieną pasaulio miestų, įamžinančių smuiko genijų“ (Saulius Sondeckis, „Genujoje gimė Paganinis, o Heifecas – Vilniuje“, - Vilniaus smuiko dienos Jašai Heifecui atminti. 100-osioms didžiojo smuikininko gimimo metinėms, Vilnius: Sapnų sala, 2001 m.).
Ši Sondeckio prakalba tuo metu gaivino J. Heifeco gimimo 100-mečio minėjimo viltis. Šiandien jau pasiekėme J. Heifeco 120-metį, bet tai, apie ką rašė ir kuo rūpimosi prof. S.Sondeckis, o vėliau ir jo sūnus, žymus violončelininkas Vytautas Sondeckis, vis dar nevirto darbais.
Bet gal laukti liko neilgai?
Comments