Šįkart Rodas, pasirodęs tarp Viduržemio bangų,
Iš Europos įsčių rodo, koks bejėgis aš esu,
Kai istorijos aruoduos, ieškau raktų paslapčių.
Gilioje vaikystėje, kai pasakos buvo tokios tikros ir realios, o norai ir fantazijos painiojasi su tikrove, tikėjau, kad užaugęs tikrai sugebėsiu sužinoti pasaulyje viską – perskaityti visas knygas ir pažinti kiekvieno drugelio biografiją Amazonės miškuose arba skruzdėlių šeimynos nuotykius Lietuvos miške, nekalbant jau apie visas žvaigždes danguje, nes ruošiausi būti kosmonautu, bet kitu metu spėsiu padirbti vairuotoju, nes taip norisi valdyti tėvo vairuojamą „Pobedą“. Kitaip gyvenimas veltui, o to negalima leisti, ir man taip nebus!
Bet šiandien (koks fiasko!) sėdžiu kaip toj J. Ševčiuko dainoj su „рюмка на столе, небо на руках“ („stikliukas ant stalo, rankose dangus“). Radosi tik kažkas labai mažo apčiuopiamo, o visa kita – plati kaip dangus nežinomybė. Kiekviena apčiuopta žmogaus ar šeimos istorija iškelia aibę nežinomųjų apie motyvus, nesuvaldytus ar nenustatytus faktorius, baltas dėmes faktografijoje, kaip tai persipina su kitomis istorijomis ir t.t. ir t.t. Kažkas, žinoma, lieka, o kažko nepaneigsi, kas baksnoja į nosį kaip peršauta kaukolė, akmeninis kirvukas ar Egipto piramidės. Kažkoks su(si)kurtas naratyvas, kuris gali iš pažiūros būti netgi gana rišlus, paveikus, emocingas, inspiruoti fantaziją, meninę kūrybą ir pan. Bet, žiūrėk, kažkas kitas sukūrė kitokį pasakojimą, kuris gali dalinai sutapti, bet būti ir radikaliai priešingas. Ir prasidės naratyvų kova, kur gali prigimdyti dar krūvą vaikų ir pavainikių. Todėl istorikai sako, kad jų darbo rezultatai nuolat revizuojami, keičiami ir papildomi. Be to, pasirodo, kad tai mokslas ne apie praeitį, bet apie dabartį, nes tiriame ir aprašinėjame tai, kas aktualu būtent šiandien, taigi, selektyviai, o be to nuolat revizuojant ir koreguojant pagal naujai surastus šaltinius ir jų duomenis. Česlavas Milošas (Czesław Miłosz) taip pat rašė, patyręs tokį praregėjimą. Jaunystėj tikėjęs, kad istorija yra mokslas, tvarkingai surūšiuojantis praeities faktus, bet su metais suvokęs, jog tai nuolatinis skirtingų jėgų mūšio laukas. Galiausiai imi suvokti, kad žmonės vargiai gali tikėtis pilnai žiną net savo šeimos istoriją, kuri pat revizuojasi. Geras pavyzdys yra Silvija Foti. Ji tvirtai „žinojo“, kad jos senelis Jonas Noreika yra herojus, bet jai pakapsčius faktus išaiškėjo, kad toli gražu yra ne taip, ir suplanuota knyga virto pirminės intencijos antipodu. Paprasčiau tariant, iš kovotojo už laisvę senelis virto nacių bendrininku, padėjusiu vykyti Holokaustą. Prie viso vaizdo sudėtingumo galima dar pridėti žmogiškos atminties „kūrybiškumą“, kuri atminties turinį pasirodo nuolat revizuoja ir keičia. Neurologai sako, kad ta išdaigininkė atmintis nuolat perrašo savo bagažą ir bėgant laikui mes tuos pačius įvykius prisimename vis kitaip, nes atmintis atgamina ne pirminį fiksuotą turinį, bet jo paskutinį prisiminimą – jeigu kažką prisiminėme apie Joną būdami supykę, nes šuo prikakojo, valdžia bloga arba pralošiau pinigų, tai ir kitą kartą Joną prisiminsime piktai, nors pats prisimenamas įvykis buvo visai neutralus arba Jonas tikrai to nenusipelnė. Atmintis, kaip sako mokslininkai, - "ne užrašo, bet perrašo" ("not writing but rewriting").
Kai taip sunku tiksliai ir išsamiai žinoti net apie savo šeimos likimus ir istorijas, ką jau bekalbėti apie tautų ar valstybių vientisą istorinį pasakojimą. Valstybių, kurios apskritai tai atsiranda, tai išnyksta, tampa viena kitos dalimi, tautos maišosi ir liejasi viena su kita, keliauja ir norom ar nenorom keičia savo teritorijas bei gyvenimo vietas. Kartais labai radikaliai.
Atrodytų, kad žydų istorinį naratyvą būtų sudėtingiausia suvesti į kažkokią darnią visumą, kai jų „Kurdistanas“ persismelkęs ne tik per šalis ir valstybes, bet ir per visus apgyvendintus kontinentus ir daugelį salų. Žinoma, žydiška tradicija savaime regis palankesnė nei kitos savo ypatingu atminties branginimu ir tautos raštingumu. Žinoma, istorikai lipdo daugiau ar mažiau pageidautinai vientisus pasakojimus ir publikuoja įspūdingus veikalus, aprėpiančius žydų istoriją nuo patriarchų laikų iki XXI a. Tačiau labai diletantiškai tenusimanančiam apie šią neišsemiamą temą pirštu bakstelėjus į kiek tolimesnę nuo Lietuvos ar LDK teritorijos vietovę su vietinės žydų bendruomenės istorija, tai bus tarsi išlindimas iš daugiamilijoninio miesto metro nepažįstamoje stotelėje, kuri kaip New York‘e gali nustebinti netikėta architektūra, visiškai kitoniška kultūra ir kalba, vietinių odos spalva ir skirtingu mentalitetu.
Jau kokį dešimtmetį man tapo labai įprasta bet kur atsiradus keliaujant, kiek leidžia aplinkybės, pasidomėti, - o kur žydai. Yra jie čia yra? Ar jie buvo? Kuo jie ypatingi? Ką jie sukūrė? Tarsi apsidairyčiau naujos metro stotelės paviršiuje.
Šią vasarą, kai baubas Covid‘as kiek atitraukė nagus, pavyko ištrūkti savaitei į Rodo salą, kurioje buvau lankęsis, nors tik vieną dieną, prieš kokius 15 metų. Nespėjau gerai įsijausti į senamiestį, bet įstrigo miestelis Lindos, apie kurį taksistas pasakė, kad jeigu nematome, kad čia rojus, tai... eikit jūs maždaug žinote kur. Šį kartą jau žinojau, kad Rodo sala turi tam tikrą ryšį su Lietuva, kuris eina per žydų istorijos liniją, o tą ryšį sukūrė savo darbais žymus archeologas iš JAV, profesorius Richard Freund. Jis penkis metus darė tyrimus Rodo saloje ir jau kelinti metai atvyksta tyrinėti Vilniaus Didžiosios sinagogos liekanų, Panerių žudynių vietos ir kitų objektų neinvazinės archeologijos metodais. Jis jau gana žinomas Lietuvoje, bent jau specialistams, o jo tyrimai žinomi pasaulyje, nes darbus ir atradimus palydi plataus susidomėjimo sulaukę dokumentiniai filmai, knygos ir straipsniai. Štai ir vilniauszydai.lt publikavo jo knygos „The Archeology of the Holocaust. Vilna, Rhodes and Escape Tunnels“ apžvalgą.
Knygoje daugiau kaip 100 psl. skirta darbams Lietuvoje – Didžiajai sinagogai, Matildos Olkinaitės šeimos kapui, pabėgimo tuneliui iš Panerių žudynių vietos ir Holokausto archeologijai apskritai. Mintį atvykti į Lietuvą jam pakišo jo gerbiamas kolega besidarbuojant Rodo saloje dar 2015 metais. Nuo tada prasidėjo jo lietuviška epopėja, šaknimis siekianti Rodą. Tai vienintelis man žinomas per istoriją einantis mūsų ryšys su sala. Gal aisčiai prekiavo su salos žydais gintaru kažkada, bet to nežinau. Be to, aš neįskaitau naujai besimezgančio ryšio per turizmą ir atostogų vietą lietuvaičiams, nors jie prisideda prie intensyvių naujų tinklų mezgimo vis globalėjančiame ir mažėjančiame pasaulyje, bet su nedidelėmis išimtimis tokios kelionių destinacijos nelabai skiriasi nuo Egipto, Turkijos ar Tenerifės, nes didele dalimi apsiriboja baseinu, paplūdimiu, turistiniu apsišopinimu ir asmenukėmis gražių vaizdų fone.
Taigi Rodas ir žydai.
Iš R. Freund‘o knygos jau žinojau, kad žydų istorija saloje gerokai senesnė nei Lietuvoje. Kad jie kitos didelės, t.y., sefardiškos tradicijos žydai, ir kad Holokausto mirties angelas juos aplankė 1944 m. Bet knyga yra geras dalykas, tačiau savo akimis pamatyti ar paliesti rankomis kažką išlikusio, kaip sakoma – pakvėpuoti tuo pačiu oru, yra kažkas kito, kartais net įspūdingesnio ir tikrai reikšmingai papildančio.
R. Freund atsiuntė reikiamus kontaktus, ir štai aš jau skambinuosi su ponia Carmen Cohen, Rodo žydų muziejaus direktore. Be problemų sutarėme susitikti rytojaus dieną. Vykstu per 34 laipsnių karštį plieskiant saulei ir kiek paklaidžioju su Google Maps‘ais po senamiestį, kol randu sinagogą ir muziejų. Apsaugininkas, pasakius, pas ką atėjau, praleidžia į direkciją. Džiaugiuosi pasimatymu, bet einu kiek išsigandęs ir įsitempęs. Ne todėl, kad bijočiau kažkokio iškilmingo ar baisiai atsakingo susitikimo. O todėl, kad jau porą dienų buvau ėmęs gerokai neprigirdėti. Su vaikais jūroje ir baseine darėme daug flip‘ų po vandeniu – vartaliojomės. Be to nemažai plaukiojau jūroje, ir per nosį, o ko gero ir per ausis į visą tą galvos sistemą pribėgo vandens. Ausis užgulė kaip lėktuve. Kurį laiką dar pavykdavo jas kažkaip atpurtyti, klausa lyg atsistatydavo, bet susitikimo rytą viskas taip užburko, kad liko kaip vatos prikimšta ir jau gerokai neprigirdėjau. O ruošiausi užduoti klausimų ir daug išgirsti. Vėliau prisipirkau lašų ir kamštukų į ausis, kiek pagerėjo, bet už kelių dienų Vilniuje medikai diagnozavo ausų uždegimą ir skyrė antibiotikus, kurie tuoj pat padėjo. O tą rytą laikiau vieną ausį atkišęs kuo arčiau Carmen, ji siūlė prisėsti visai šalia, kad girdėčiau. Vargais negalais viską susišnekėjom, nors prireikė daugiau laiko ir pastangų kartojant „prieglušiui“ atasakymus.
Carmen viena iš 25 žydų šiuo metu belikusių Rodo saloje. Visi jie vyresnio amžiaus, nes vaikai išsivažinėjo mokytis ir pasiliko kažkur žemyne, nes ramus salos gyvenimas be universitetų, teatrų, darbo galimybių ir t.t. jų nevilioja. Carmen dukra gyvena Salonikuose, bet dabar palikusi jai savo du vaikus ilgesniam pasisvečiavimui nelyg Lietuvos kaime. Taigi, ji be muziejaus direktorės veiklos, kurios vasaros sezono metu daugiausia, dar „dirba“ močiute anūkams, kurie taip pat reikalauja baseino, baseino ir baseino.
Šnekučiuojamės Carmen kabinete apie tai, kad žydai čia gyvena jau nuo II-ojo amžiaus prieš mūsų erą, Makabiejų knygoje jie minimi aprašant santykius tarp salos bendruomenės ir centrinės Romos imperijos administracijos. Vertėsi prekyba. 88 m. prieš mūsų erą saloje įsivyravo stoikų pasaulėžiūra, kuri nebuvo palanki žydams. 7 m. (mūsų eros) valstybės iždo kancleris Teofrastas savo kronikoje mini komercinius žydų santykius Rodo saloje. Kitas ryškesnis žydų paminėjimas atsiranda XII a., kai keliaujantis rabinas Benjaminas iš Tudelos aprašo radęs 400 narių bendruomenę, kuriai vadovauja rabinai Hananel ir Elia. 1309 m. salą ėmė valdyti Šv. Jono ordino riteriai. Žydų kvartalas, vadinamas Juderia buvo rytinėje siena juosiamo miesto dalyje. Apskritai, žydai gerai sugyveno su venecijiečiais, bet tai nereiškė, kad jiems nebuvo taikomi apribojimai. Jie išsiskyrė aukštesniu išsilavinimu. Iki XVI a. kaip ir visoje Bizantijos imperijoje žydų bendruomenę sudarė Romaniotų (rytų Viduržemio jūros regiono) žydai. Jie perėmė graikų kalbą, priderino prie helenistinės tradicijos savo vardus, o jų kasdieniniame gyvenime reiškėsi daug vietinės tradicijos bruožų. Tačiau jie išsaugojo savo žydišką tapatybę, hebrajų kalbą vartojo šlovinimui religinėse apeigose. 1480 m. Otomanų imperijos turkai, vadovaujami Mehmeto II-ojo, apgulė Rodą, bet neįstengė jo paimti. Žydai kovėsi petys į petį su Šv. Jono ordino riteriais rodydami, kad yra pasiryžę aukotis dėl Rodo. Pasakojama, kad jie nešė akmenis iš savo namų, kad sutvirtintų miesto sienas. Vėliau visiems Rodo gyventojams, o kartu ir žydams, atėjo sunkios dienos, kurios tęsėsi 41-rius metus. Mažėjo ir gyventojų skaičius. Žydų santykiai su Ordinu pablogėjo XV a. pradžioje, kai šis ėmė versti žydus priimti krikščionybę arba palikti salą. Negailestingos ispanų inkvizicijos aidai pasiekė ir Rodą. Daugelis žydų bėgo į Nicą Prancūzijoje, buvo imami į nelaisvę ir kentė daug vargų. 1522 m. Suleimanas Didysis nukariavo Rodą po šešių mėnesių apgulties. Prisikentėję nuo riterių žydai sveikino otomanų turkus išskėstomis rankomis. Jiems išaušo nauji laikai ir keletą amžių po to Rodas garsėjo kaip „Mažoji Jeruzalė“ (panašumai su Vilniumi?). Veikė 6 sinagogos. 1523 metais sefardų žydai rado prieglobstį Otomanų imperijoje, kai juos išvarė iš Iberijos (Pirėnų) pusiasalio. Jie atvyko į salą kaip gerai organizuotos bendruomenės ir atnešė savo kultūrą, papročius, mokyklas, religijos praktikavimo būdą, kitonišką kalbą. Jie galėjo mėgautis suteiktomis privilegijomis, vidine autonomija, komercine ir finansine nauda. Jie gyveno savo rajone, kuris dėl saugumo buvo rakinamas, o Suleimano administracija juos gynė ir saugojo. Per vieną dešimtmetį sefardai asimiliavo likusius romaniotų žydus, įtraukdami juos į savo tradiciją ir kultūrą. Vyko nedidelė trintis su krikščioniais, kuri suintensyvėjo 1840 m., atėjus gandams iš Damasko apie kraujo šmeižtą. Bendruomenės narių skaičius svyravo nuo 2000 iki 4000. Ekonominė krizė ir politinis Otomanų imperijos nestabilumas XIX a. pabaigoje vertė žydus emigruoti. Apie 1910 metus žydai jau išvažinėjo didelėmis grupėmis daugiausia į kolonijas Afrikoje ir į JAV. 1912 m. po karo tarp Turkijos ir Italijos sala atiteko italams. Naujoji italų valdžia palankiai žiūrėjo ir veiksmingai panaudojo žydus kaip integralią visuomenės dalį profesinėj, ekonominėj ir socialinėj veikloj. Bet reikalai prastėjo įsigalint fašizmui. Prasidėjo įvairūs apribojimai, vaikai išvaromi iš mokyklų, uždaroma Rodo rabinų kolegija, draudžiama šeštadienį turėti poilsio dieną ir pan. Tai dar ne visos priemonės, kurias 1936 metais įvedė naujasis salos valdytojas Cesare Maria de Vecchi. 1938 metais jis įsakė šimtui trims šeimoms, atvykusioms po 1919 m., palikti salą. Carmen pasakoja, kad da Vecchi 1938 m. įsakė perkelti 1500 kapų iš senųjų žydų kapinių į kitą vietą, nes toje norėjo įkurti ir įkūrė parką. Žydai perkėlinėjo protėvių kapus su antkapiais savo lėšomis, bet buvo nemažai tokių, kurie neįstengė atlikti šios pakankamai brangios operacijos, tad paminkliniai akmenys liko vietoje. Iš jų da Vecchi pasistatė sau vilą. Kaip neprisiminsi sovietinio Vilniaus, kai žydų kapinių akmenys keliavo į laiptus, tvoras ir statybas. Valdžia elgėsi lygiai taip pat kaip Italijos fašistai, tik kad negalėjo asmenių vilų sau statyti.
Fašistinė italų valdžia slapta sudarinėjo žydų sąrašus vadindami juos „Di razza chebraica“, nes matomai planavo deportacijas. Jos tada neįvyko, nes valdžią 1942 perėmė ne toks griežtas valdytojas admirolas di Campione. Bet tuos sąrašus, kaip neseniai ištyrė istorikai, vėliau panaudojo vokiečiai, išveždami visą bendruomenę sunaikinimui į Aušvicą. Bet iki 1943 m. sala buvo italų rankose. Iki to laiko saloje dar rasdavo prieglobstį bėgantys į Palestiną žydai. Vokiečiai saloje pasirodė 1943 m. rugsėjo 11 d. o 1944 m. liepos 19-tą gestapas konfiskavo jų turtą ir po keturių dienų 1973 žydai iš Rodo, plius 100 žydų iš Koso salos buvo susodinti į laivus, vėliau į traukinius link Aušvico, iš kurio grįžo tik 160. Dar 50 žydų prieš išplukdymą išgelbėjo Turkijos konsulo įsikišimas, nes jie nuo seniau buvo išsaugoję Turkijos pilietybę. Po karo jie tuoj pat išsisklaidė po Turkią, Palestiną, Afriką arba Ameriką. Grįžusieji iš konclagerio kentė pokario sunkumus ir psichologinę traumą. Sala tapo Graikijos dalimi 1947 m., o 1965 m. Centrinė Graikijos žydų bendruomenių valdyba paragino 20 šeimų persikelti į salą, Taip buvo atkurta Rodo žydų bendruomenė, kuriai vadovavo prieškarinio lyderio sūnus Soriano. Tačiau, kaip minėta aukščiau, aštuntam dešimtmetyje žydų jaunimas ėmė palikinėti salą ir žydų bendruomenė vėl susitraukė iki 25 narių.
Tačiau šiandien šalia puikiai suremontuotos puošnios sefardiškos sinagogos su dviem aron hakodešais veikia turtingas modernus muziejus https://jewishrhodes.org/ , kuriame gerai nušviesta žydų bendruomenės istorija, buitis, kultūra ir atskiri likimai. Iki karantino veikė žydiško paveldo ekskursijos - https://jewishrhodes.org/guided-tours/ (pažiūrėkite filmuką puslapio apačioje). Muziejus su puikiai veikiančiomis medijų technologijomis. Prie įėjimo į sinagogą QR kodo pagalba galima atsisiųsti programėlę su pagrindine informacija. Toliau kiekvienam kambaryje ir prie kiekvieno svarbesnio eksponato yra QR kodas, kuris padeda atsisiųsti informaciją vaizdiniu, garsiniu ir grafiniu pavidalu. Taip aš turiu išsisaugojęs veik visą muziejaus medžiagą. Negalėjau tik išsaugoti ten surašytų ant specialių lakštų sinagogos kampe kabančių nužudytųjų sąrašų. Muziejų su sinagoga ir kitas lankomas vietas, pvz., kapinių kompleksą, bendruomenė išlaiko iš parduodamų bilietų turistams, privačių aukų ir paramos. Dažnai renginius organizuoja kartu su iš Rodo kilusiais ir po pasaulį pasklidusiais tautiečiais, kurie susibūrę į draugijas Briuselyje, New York‘e, Los Angeles, Seattle, Buenos Aires‘e. Sinagogoje pamaldų nevyksta, bet laikas nuo laiko pasaulio rodiečiai (Rodesiens), kaip jie save vadina, čia atlieka vestuvių, bar micvos ar kitas apeigas. Po pokalbio su Carmen bandžiau savarankiškai praeiti tuo žydiškų ekskursijų maršrutu, bet iš interneto atspausdintas maršrutas man nieko nepadėjo, nes nurodyti objektai niekaip nepažymėti ant esančių dabar pastatų, gatvių pavadinimai nesutapo su Google Maps, ir supratau, kad gautas planas gali būti naudingas kaip konspektas ateičiai tik jei eini su viską žinančiu vadovu. Tepavyko pamatyti vienintelį iš maršruto objektų – paminklą Holokausto aukoms. Tai akmeninė stela su užrašais ant berods šešių plokštumų įvairiomis kalbomis. Jo nepamatyti beveik neįmanoma, nes jis pakankamai didelėje senamiesčiui aikštėje, kurią beveik visą dengia plačiai išsikerojęs platanas. Jo susipynę šakos ir laja teikia malonų gaivinantį pavėsį. Jame prisėda šiaip turistai pailsėti ir atsivėdinti, bet kai kurie regis tyliai medituoja tarsi bandytų išlaikyti nužudytųjų žydų sielų atminimą ar tyliai su jais pasikalbėti. Kiti fotografuoja paminklą. Beklaidžiojant tuščiomis ne pagrindinio turistų srauto gatvelėmis saulės svilinamame senamiestyje, kai dar bandžiau surasti tas žydiško turo žemėlapyje paminėtas vietas, prie manę priėjo lyg iš po žemių išdygęs akivaizdžiai amerikietis, jaunas hasidas su peisais ir skrybėle ir paklausė: „Do you know where the synagogue is?“ („Ar jūs žinote, kur yra sinagoga?“). Pasijutau kaip Tengizo Abuladzės filme „Atgaila“, kai filmo pabaigoje senutė klausia praeivio, ar šita gatvė veda į bažnyčią. Ir prideda: „Kam reikalinga gatvė, kuri neveda į bažnyčią?“
Tekstas ir nuotraukos Žilvino Beliausko
Comments