Solomonas Teitelbaumas: "Pamilti pasaulį piešiant"

Atnaujinta: 2022-11-05

Palangoje, ant stalo, visada buvo atversta Rembrandto graviūrų knyga. Jo Naujojo ir Senojo Testamento temų personažai buvo nupiešti iš natūros.

Pamatyti amžinybę, šventumą, dievišką paslaptį kasdienybėje – tai klasikinės dailės esmė. Be žmogiškos atjautos, širdies skausmo, atsidavimo ir tikėjimo įžvelgti dieviškumą – vaizduoti tai yra neįmanoma. Tik per nuolatinį dialogą su gamta, o per tai ir su Sutvėrėju, menininkas atranda nuolatinį savo meistriškumo bei dvasios tobulėjimą. Bet kuriame praeivyje ar supančiame peizaže galima įžvelgti biblinę dramą. Nuolatinis piešimas iš gamtos ugdo šį matymą ir profesinį meistriškumą. Tai lyg kasdienė tarnystė Aukščiausiajam. Įkvėpimas ateina tik kantriai dirbant ir mokantis iš savo klaidų, bei tikint gamtos stebuklu – kad vaizduojama akimirka virs amžinybe.

Didysis Rembrandtas savo Golgotą paskandino mistiniuose audros spinduliuose. Taip ši scena virto Apokalipse. Kiek daug kartų aš tuos spindulius regėjau virš nuožmios Baltijos, ypač per žiemos ir ankstyvo pavasario štormus. Šie saulės spinduliai pro besikaunančius tarpusavyje debesis gali būti ir artėjančios Apokalipsės, ir Vilties spinduliais. Sugebėti pajusti ir atskleisti šią Dievo paslaptį vis bandau kasdieniu ir kantriu piešimu.

Apskritoje Klaipėdos Teatro aikštėje įžvelgiau Pragaro ratus – tiek žiūrėdamas E. Nekrošiaus „Dieviškąją komediją“, tiek ją skaitydamas, grubiuose grindinio akmenyse, ratu juosiančiuose fontaną su smulkute Taravos Anike, įžvelgiau Dantės Alighieri „Pragaro“ ratus. Piešdamas norėjau atskleisti vis pasikartojantį mūsų istorijos pragarą.

Eskizuojant iš natūros atsitiktinį žmogų, galima įžvelgti jame ir gėrį ir blogį, bet visada jis lieka didinga Kūrėjo paslaptis. Juk dramatiškiausiuose Rembrandto „Nuėmimo nuo kryžiaus“ scenose galima atpažinti ir patį didįjį genijų ir jo amžininkus, besikartojančius ir kituose jo paveiksluose ar graviūruose.

Apmąstant šiandienos grėsmingus įvykius – nauja gaida, netikėtai skausmingai suskambėjo Vilniaus senamiestis. Jo buvusi žydų geto teritorija vėl sunkiai prislėgė mano sielą. Sudėtingai kampuotos jo gatvės su slegiančiais namais, menančiais Holokausto tragediją – tiesiog spontaniškai privertė piešti ir naujai išgyventi šią vis atsinaujinančią žaizdą. Tai ir nūdienos skausmo bei tragedijos išgyvenimas, savotiškas vilties ieškojimas istoriniame pragare. Taip gimė pastelės „Išėjimas iš Geto“ bei „Geto aidas“.

Kad ir kiek negailestingai komercionalizuojamas Vilniaus senamiestis, jame vis dar jaučiamas egzistencinis Holokausto tragedijos skausmas, kuris įvairiuose miesto fragmentuose veria širdį. Reikia saugoti ateities kartoms šiuos istorijos ženklus, kad tai niekada nepasikartotų.

Įsigyventi, persikūnyti į vaizduojamą objektą, pajusti piešiamo pasaulio tragediją ar džiaugsmą yra mano kūrybos esmė. Todėl pamilstu pasaulį piešiant.