Kad su Roza Litay susitiksime būtent „Neringos“ kavinėje, abejonių nebuvo. Nei man, nei Algirdui Malcui, kurio mama Mariana anais laikais buvo artima Rozos tėvų draugė.
Kai pirmąsyk pamačiau Rozą, įžengiančią į atnaujintą, bet senąją atmosferą išsaugojusią „Neringos“ salę, tą mažąją, kurios langai išeina į Gedimino prospektą, pasirodė, kad pažįstu ją jau ne vienerius metus. Vizitinėje kortelėje („taip, esu senamadiška, bet turiu ką nors duoti“) meniniu šriftu išpiešta „Roza Ben Cvi Litay“. „Litay“ nuo žodžio „ליטא“, Lietuva. Ir šis įrašas, sprendžiant iš tolesnio pokalbio, Rozos vizitinėje nėra atsitiktinis. Tai specifinio patyrimo ženklas, kai aplink žydišką branduolį, sutvirtintą iš vidaus - tradicijų ir charakterio, o iš išorės – susidomėjimo, o kartais – nepasitikėjimo ir atmetimo, ratu sukosi ir per amžius viena ant kitos klojosi lietuviškos, lenkiškos, rusiškos, vokiškos patirtys. Iš to klojinio per penkis šešis šimtmečius susilydė žydo litvako tipas, kuris aklai ir brutualiai buvo sunaikintas per nepilną XX a. vidurio penkmetį.
Šiuo požiūriu Roza itin tradicinė – per savo mamą Nechamą Lifšicaitę, jos mamą, Rozos močiutę („ji buvo labai savotiška“), visą jos litvakišką giminę, kuri šioje žemėje buvo giliai įleidus šaknis. Šitie žydai litvakai, galima sakyti, buvo kultūriškai sulietuvėję, nors ir ne asimiliuoti.
Žydai, kuriems kaimynas lietuvis, ypač miestietis, buvo ne tik šiaip greta esantis, bet ir svarbus, įdomus, reikšmingas. Tas, su kuriuo galma pasidalyti, iš kurio galima pasimokyti.
Žydai, kurie stengėsi suprasti lietuvius, jų charakterį, giluminę prigimtį, ir jautė pareigą dalytis savo įžvalgomis, patirtimi.
Žydai, kurie domėjosi Lietuvos istorija ir gerbė lietuvių kalbą – suprasdami, koks tai lobis.
Kai šitai staiga patiri, širdis apsipila krauju ir ašaromis. Ko mes visi netekome per tą istoriniu požiūriu niekingą laiktarpį, kai panaikinimas buvo prilygintas išsprendimui...
Antra vertus, Roza – ir visiškai netradiciška. Ir ne tik mąstymo būdu, neįkalintu vienoje vienintelėje tiesoje („kalbėti visada reikia „akių lygyje“, tuo lygmeniu, kuris suprantamas ir priimamas“).
Ji pakankamai netradicinė, nes, manyčiau, kažkur giliai jaučia, kad prieš aštuonis dešimtmečius nužudyta tradicija vis dar gyva. Kad orientyrus ji ima iš praeities, bet gyvastingumo - iš ateities.
Todėl ji ir skatina mąstyti apie perspektyvą - tokią, kaip Tarptautinis Nechamos Lifšicaitės vokalistų konkursas, kuriame jidiš kultūra, prabildama pačiais įvairiausiais balsais, tarsi įgauna naują kvėpavimą, naują gyvybę.
Kiek čia tikro gyvybingumo, parodys laikas, bet jis rodys tik tuomet, kai rodysi jam. Kaip sako žydiška išmintis, "norint ką nors iš spintelės paimti, iš pradžių reikia ten ką nors įdėti".
Ginas Dabašinskas,
kartu su Algirdu Malcu ir Roza Litay "Neringos" kavinėje
コメント