Simboliška, kad Šiaulių geto sunaikinimui skirtas minėjimas prasidėjo prie paminklinio akmens, ant kurio iškaltas įrašas „Šioje vietoje 1941 VII 13 – 1944 VII 24 buvo Šiaulių geto Trakų-Ežero rajono vartai“. Juk norint įeiti į istoriją, reikalingas įėjimas - vartai ar bent durys. Dar reikia liudininkų ar liudijimų, kuriuos istorikai vadina šaltiniais. Ir dar: sąžiningo žvilgsnio ir dėmesio. Pastarasis, šiuolaikiniame pasaulyje blaškomas įvairiomis kryptimis, tampa vis didesne prabanga.
Šiaulių getas buvo dviejų dalių, viena dalis vadinamajame Kaukazo priemiestyje, kita tarp Ežero ir Trakų gatvių. Šiandien ir Ežero, ir Trakų gatvės yra pakankamai triukšmingos, ypač darbo dienomis. Automobilių zuja nemažai, tačiau praeivių šioje miesto dalyje nėra daug. Nedidelė, nors tolydžio didėjanti grupelė žmonių prie Ežero ir Trakų gatvių sankirtos turėjo atkreipti pravažiuojančių dėmesį. Deja, beveik neabejotina, kad didžioji dauguma savo reikalais pro šalį vykstančių neturėjo jokio supratimo nei apie baisumus, kurie čia dėjosi prieš aštuonis dešimtmečius, nei apie žydiškus Šiaulius, jų istoriją.
Šiandien mažai kas žino, ypač tarp jaunų žmonių, kad šiame mieste veikė begalės įvairiausių būtent žydams priklausiusių įmonių, įstaigų, bene garsiausias iš jų Chaimo Frenkelio odų fabrikas, pavertęs Šiaulius tikru XX a. pradžios pramonės miestu. Norintys dabar gali aplankyti puikiai sutvarkytą garsaus pramoninko vilą, pavaikščioti po rožėmis apsodintą parką. Mieste taip pat garsėjo baldininkai broliai Šapiro, odos ir veneros ligų gydytojas Simonas Volpertas, turėję privačią kliniką ir pirmasis Lietuvoje įsigijęs bei pradėjęs naudoti rentgeno aparatą.
Iki Antrojo pasaulinio karo Šiauliuose gyveno daugiau kaip beveik devyni tūkstančiai žydų, tačiau prasidėjus kariniams veiksmams mieste buvo žydų jau buvo apie 14 tūkst., tarp jų pabėgėliai iš Lenkijos, Klaipėdos, Klaipėdos krašto ir pietinės Lietuvos miestų bei miestelių.
Pirmosios Šiaulių žydų žudynės buvo įvykdytos 1941 m. birželio 29 d. Luponių miške prie Kužių (12 km nuo Šiaulių). 1941 m. vasarą ten buvo nužudyta keli tūkstančiai žmonių. Geto steigimu Šiauliuose Vokietijos okupacinė valdžia ėmė rūpintis jau 1941 m. liepos pradžioje. Į pirmąjį getą (vadinamąjį Kaukazą) pateko fiziškai stiprūs ir darbui tinkami jauni ir nevedę asmenys, į antrąjį, Trakų-Ežero – specialistai (gydytojai, mechanikai ir kiti). 1943 m. spalio viduryje Kaukazo getas buvo panaikintas, liko tik Ežero–Trakų getas ir darbo stovyklos.1944 m. liepos 15 d. prasidėjo galutinis Šiaulių geto likvidavimas. Apie 3 tūkst. žydų buvo pervežta į Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Iš viso po karo Šiauliuose liko tik 350–500 žydų.
Sakoma, kad prievartine mirtimi žuvę ir deramai neapraudoti mirusieji negali galutinai numirti - jie yra pasimetę tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių ir gyvųjų priedermė parodyti jiems kelią. Tai daroma per ritualą ir maldas. Viena jų – kadišas, malda, kuria judėjai gedi savo mirusiųjų. Ją prie paminklinio akmens, ant kurio buvo dedami atminties akmenėliai, sugiedojo Vilniaus choralinės sinagogos kantorius Šmuelis Jatomas.
Paskui susirinkusieji, susibūrę į Atminties eiseną pajudėjo link Chaimo Frenkelio vilos-muziejaus, kur buvo numatyta oficiali Šiaulių geto sunaikinimo paminėjimo dalis. Pusiaukelėje eisena sustojo prie memorialo Pasaulio teisuolių skvere, kur Šiaulių meras A.Visockas pasakė trumpą kalbą.
Chaimo Frenkelio vila-muziejus su parku ir jį puošiančiu fontanu – išskirtinė erdvė Šiauliuose. Chaimas ir Dora Frenkeliai vilą – dviejų aukštų gyvenamąjį namą – 1908 m. pastatė šalia klestinčio savo odų perdirbimo fabriko. Tai unikalus, vienas iš nedaugelio Lietuvoje XX a. pradžios moderno architektūros statinių, kurio fasade susipina įvairių stilių elementai, autentiškas interjeras žavi medžio apdaila, puošniais lipdiniais. Vilos ekspozicijose pristatoma ir Lietuvos provincijos dvarų, ir tarpukario Šiaulių miesto kultūra, ir įspūdingas žydų paveldas. Moderno stiliaus parke, kuriame 2018 m. Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio proga buvo įkurtas tūkstančio rožių rožynas, prasidėjo oficiali minėjimo dalis.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen savo kalboje sakė: „Prieš metus minėjome Vilniaus geto 80-ąsias sukilimo ir likvidavimo metines, kai 1943-aisiais jame kalėję paskutiniai keli tūkstančiai žydų buvo išvežti į koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Šiais metais kartu su Šiaulių getu prisimename ir Kauno getą, jo sunaikinimo tragediją. Tai tikrai nelinksmos, bet labai reikšmingos ir reikalingos progos. Tai proga prisiminti, kad svetimo skausmo nebūna. Kad sąžinei nėra senaties termino. Ir kad šiandienos pasaulyje, kuris vis dažniau rodo savo tamsiąją pusę, labai svarbu atsigręžti į paprastas žmogiškas vertybes. Prisiminti, kad esame žmonės. Ir žmonės esame tiek, kiek sugebame įveikti savo tamsiąsias puses“.
Vienas esminių V.Čmilytės-Nielsen kalbos akcentų buvo susijęs su vienu iš paskutinių Izraelio ir Lietuvos rašytojo, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Grigorijaus Kanovičiaus interviu, kuri paėmė jo sūnus Sergejus. https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1871943/tiesa-gydo-rasytoja-grigoriju-kanoviciu-kalbino-sunus-sergejus
Seimo pirmininkė, cituodama G.Kanovičių, sakiusį, kad "Tarp neapykantos ir meilės visada reikia rinktis pastarąją“ antrino: "Esu įsitikinusi: tik tokiu keliu žengdami dar turime galimybę ir atsiteisti su praeitimi, ir išvengti kruvinų šešėlių ateityje".
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky prisiminė skaudžią savo giminės istoriją ir palinkėjo didesnio tarpusavio supratimo. „Nors Holokaustą išgyveno tik labai nedidelė žydų bendruomenės dalis, šiandien Šiauliuose turime net kelias, nors ir ne tokias gausias, tačiau miestui reikšmingas žydų bendruomenes, kurios, jausdamos atsakomybę prie mirusius, turi veikti sutartinai“.
Susirinkusiems taip pat kalbėjo Lietuvoje reziduojančių užsienio diplomatinių misijų atstovai - Izraelio valstybės ambasadorės Lietuvoje pavaduotojas Erez Golan, Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados Lietuvoje kultūros atašė Anja Luther, taip pat Šiaulių žydų atstovai - Šiaulių krašto žydų bendruomenės pirmininkas Naumas Gleizeris, Šiaulių apskrities žydų religinės bendruomenės atstovė Rasella Galinienė, laikinai einanti pirmininkės pareigas.
Renginyje taip pat dalyvavo ir kitų Lietuvos žydų bendruomenių atstovai - Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, žydų bendruomenės „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ nariai.
Buvo labai malonu, kad greta oficialių kalbų buvo ir puikios muzikos, kurią atliko dueto „Duetissimo“ muzikantai – smuikininkė Dalia Dėdinskaitė ir violončelininkas Glebas Pyšniakas.
Pabaigoje buvo prisiminta kita tragiška, jau šiuolaikinės istorijos data, Spalio 7-oji, ir tie dešimtys vyrų, moterų, vaikų, senukų, kurie jau daugiau nei 200 dienų laikomi „Hamas“ teroristų nelaisvėje. Ištarti žodžiai „Niekada nenustosime kovoti už jų sugrįžimą“ nuskambėjo kaip tvirtas pasiryžimas nepasiduoti, nenusileisti tamsiajai žmogiškos prigimties pusei.
Tekstas ir vaizdas: Ginas Dabašinskas
Nuotraukos: Olga Posaškova
Comments